Piliakalniai, kaip ir kiti praėjusių kartų palikti archeologijos paminklai, niekuomet neegzistavo pavieniui. Jie atsirado, vystėsi ir buvo apleisti kartu su kitais vienalaikiais objektais ir buvo susiję su jais savo funkcijomis. Piliakalniuose stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. Žuvusieji ginant pilį ir papilių gyventojai buvo laidojami to meto bendruomenės kapinėse... Piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių. Piliakalnį, kaip gynybinį įrenginį, sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta bei jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė – buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas. Čia stovėjo įvairūs pastatai, buvo telkiama kariuomenė, slėptis subėgdavo apylinkių gyventojai. Aikštelė paprastai būdavo įrengta aukštumos viršūnėje. Dažniausiai prie piliakalnių aptinkamos papėdės gyvenvietės, kurios būdavo prie daugumos piliakalnių. Tai piliakalnį įrengusios ir jį, kilus pavojui, gynusios žmonių bendruomenės gyvenamoji vieta. Papėdės gyvenvietės dažniausiai būdavo išsidėsčiusios šalia piliakalnio visose gyvenimui tinkamose jo papėdėse. (G. Zabiela „Piliakalnio vieta ir struktūra“)
Piliakalnis yra Piliakalnio k., Traupio sen., apie 4 km į šiaurės vakarus nuo Traupio mstl., apie 1,35 km į šiaurės rytus nuo kelio Kavarskas–Levaniškis, apie 0,4 km nuo Juostinėlio upelio dešiniojo kranto ir apie 50 m į rytus nuo Janapolio–Užuraisčių kelio. Iš šiaurės rytų ir rytų piliakalnį juosia krūmais apaugusios pelkės, iš kitų pusių – žemesni laukai. Į vakarus nuo piliakalnio XX a. II pusėje buvusi sodyba, dabar sunykusi, likę tik sodo fragmentai.
Piliakalnio, Levaniškių piliakalnis (unikalus kodas kultūros vertybių registre 1900) yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Piliakalnis datuojamas I tūkst. Į pietryčius nuo piliakalnio 0,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė.
Padavimas byloja, kad kalnas buvo supiltas karių kepurėmis. Kitas pasakojimas byloja, kad piliakalnis milžino supiltas, esą užtekę tik trijų kepurių smėlio.
Piliakalnis buvo įrengtas atskiroje prie pelkių prieinančioje ir žemų pievų juosiamoje kalvoje. Piliakalnio aikštelės viršuje yra ovali, pailga iš rytų į vakarus 60 metrų ilgio ir 30 metrų pločio aikštelė kiek iškiliu viduriu. Šlaitai statūs – pietinis šlaitas 4–5 m, rytinis ir šiaurinis apie 6–7 m. Piliakalnis apardytas arimų, aikštelėje stovėjusio trianguliacijos bokšto ir šalia buvusios sodybos. Trianguliacijos bokštas, sunykęs XX a. II pusėje, jo vietoje išlikusi tik grioviu apkasta pakiluma. Įtvirtinimų ir kultūrinio sluoksnio liekanų nepastebėta.
Piliakalnio aikštelė ilgą laiką buvo ariama.
1969 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos Mokslų akademijos Istorijos instituto archeologas A. Tautavičius. 1975 m. ir 1982 m. piliakalnį žvalgė Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba.
Apie 4 km į šiaurės vakarus nuo Traupio ir apie 0,5 km nuo buv. Janapolės dvaro į vakarus, pelkėtoje lygumoje yra piliakalnis, o kelios šalia jo esančios sodybos buvusio dvaro laukuose vadinamos Piliakalniu.
Piliakalniui panaudota rytų-vakarų kryptimi pailga kalva, stačiais šlaitais kiek iškilusia aikštele, nuolaidėjančia vakarų link...
Pietinis šlaitas išlikęs stačiausias ir turi apie 3,5 m aukščio. Rytiniame gale visai pašlaitėje yra sodyba. Todėl piliakalnio šlaitas išgadintas duobėmis. Ūkiniai pastatai stovi ir ties piliakalnio šiaurės rytų galu. Vakarinis galas buvęs žemiausias, pašlaitėje likusi aukštumos dalis sunaikinta bulviarūsiais, o šiaurinis šlaitas suardytas ariant piliakalnį. Aikštelė ir šiaurinis šlaitas buvo ariami, kultūrinio sluoksnio nesimato. Šiaurinis ir vakarinis šlaitai pamažu pereina į toliau esančią pelkę. Piliakalnis virš jos iškyla apie 6,5–7 m, yra aukščiausias apylinkės taškas ir ant jo rytinio galo stovi topografijos reikalams bokštelis.
Pietryčių pašlaitėje, atrodo, buvusi gyvenvietė.
Pasakojama, kad kalnas karių supiltas. Atėjusi čia legenda apie Čičinską, kuris gyvenęs gretimame Janapolio dvare ir iš dvaro pylęs pylimą į piliakalnį, bet jį perkūnas nutrenkęs...“
Atsiliepimai